2026-ieji. Europos terminaluose kraunasi priekabos, kurias atitempė savaeigiai sunkvežimiai – robotai. Į vidų tvarkingomis eilėmis kiti robotai-krovikai kelia paletes, nuskenuoja kodus ir pateikia ataskaitas sistemai, kuri pati nurašo prekes, sukuria važtaraščius ir nusiunčia informaciją klientui. Niekas nešaukia, niekas neieško rašiklio, niekas nesako „palauk, dar antspaudo neuždėjau“.
Jokių popierinių važtaraščių, sąskaitų ar deklaracijų. Viskas juda elektroninėje erdvėje, o žmonių fizinis įsikišimas beveik nereikalingas. Gražu, ar ne? Panašu į reklaminį filmuką, kurį rodo logistikos konferencijose prieš kavos pertrauką.
O dabar – realybė
Kitas variantas – prie sandėlio atvažiuoja 2008 m. gimimo vilkikas su pavargusiu vairuotoju. Jis prisiparkuoja prie rampos, ir tas pats vairuotojas arba panašus į jį pavargęs krovikas rankiniu palečių vežimėliu sukiša į priekabą 33 EUR palečių krovinį. Tada balsu praneša vadybininkei, jog pakrovė mašiną, o ji dvi valandas išrašinėja, tvirtina su klientu ir spausdina dokumentus (gerai, jeigu tik dvi valandas).
Vairuotojui įteikiamas dokumentų komplektas, kuris iškrovimo vietą pasiekia išdraskytas, nepilnai sukomplektuotas, purvinas ir dažnai dvokiantis dyzeliu (ir gerai, jeigu tik dyzeliu – muitinės tarpininkai mane supras).
Ir čia svarbu suprasti: abu šie paveikslai egzistuoja tuo pačiu metu. Ne „anksčiau buvo taip, o dabar yra taip“. Ne. Tą pačią dieną, tame pačiame mieste, kartais net prie to paties sandėlio. Vienoje rampoje – skeneris ir API, kitoje – Birutė su „Viberiu“.
Kaip tai atrodė iš tarpininko kėdės
Ne kartą, dar dirbdamas tarpininku, esu pagalvojęs, kad popierinių dokumentų era vis labiau lieka praeityje. Bet metai iš metų toliau spausdinau tuos pačius dokumentus – deklaracijas, CMR, sąskaitas – ir dėdavau vairuotojams į kelionę. Ne todėl, kad mėgau spausdintuvą. Todėl, kad grandinės gale visada kažkas jų prašydavo.
O jeigu tai rinktinė mašina? Jeigu skirtingų krovinių joje 20+? Kiekvienas siuntėjas – su savo sąskaita, savo pakavimo lapu, savo sertifikatais, savo „papildomu raštu, kurio būtinai reikės, nes praeitą kartą reikėjo“.
Tada vairuotojas darydavo du reisus iki manęs ir atgal, kad sunešiotų tą krūvą informacijos į kabiną. Kartais galvodavau, kad greitai reikės atskiros priekabos vien popieriui.
Penktadienio ritualas
Kiekvieną penktadienį bent kelios tokios mašinos sustodavo pakelėje, nes vairuotojui paskambinusi Birutė iš UAB „Važiuok laimingas“ liepdavo daryti kiekvieno lapo fotografijas papildomam draudimui ir siųsti jai „Viberiu“. Tas tobulai sudėtas 1000 lapų dokumentų komplektas būdavo paskleidžiamas po visą kabiną – lovą, sėdynes, puodus su plovu – ir fotografuojamas.
Kažkas turbūt pasakytų: „Juk galėjai nusiųsti nuskenuotus.“ Taip, galėjau. Bet Birutė iš anksto apie tai niekada nepagalvodavo ir nepaprašydavo, o man buvo vienodai – savo darbą aš jau padariau.
Ir štai čia slypi visa problema. Ne technologijose. Skeneris pas mane stovėjo. Elektroninis paštas veikė. Visi turėjome išmaniuosius telefonus. Trūko ne įrankių – trūko susitarimo. Kiekvienas grandinės dalyvis darė savo dalį taip, kaip buvo įpratęs, ir niekam nebuvo pareigos (ar noro) pagalvoti už kitą.
Bulvių košės raštas
Tada dvi dienos eilėje pasienyje ir sekmadienio vakarą skambutis iš kliento – mašiną grąžina atgal, neįdėjai rašto, kuriame gavėjas pažada, jog niekada gyvenime nevalgys bulvių košės.
Ir nekaltinsi gi vairuotojo, kad jis keturias valandas fotografavo dokumentus draudimui ir galimai pametė tą raštą po sėdyne. O gal jis ramiai guli patrintas ir suglamžytas kokioje nors pasienio lauko tualeto duobėje, kartu su „Saint George“ pakeliu?
Penkios dienos prastovų. Piktas vairuotojas, kuris įsitikinęs, jog tu kaltas dėl visų jo gyvenimo nesėkmių. Birutė, kuri visą kaltę taip pat verčia tau. Ir nepatenkintas klientas, kuris visa širdimi mėgsta bulvių košę, bet yra priverstas valgyti grikius.
Jeigu tas raštas būtų buvęs ne lapas popieriaus, o įrašas sistemoje, prie kurio prieigą turi ir siuntėjas, ir vežėjas, ir muitinė, ir gavėjas – jis niekur nebūtų dingęs. Negalima pamesti to, kas nėra fiziškai vienoje vietoje. Penkios dienos prastovų virstų penkiomis minutėmis, per kurias kažkas paspaudžia „persiųsti“.
Tarpininkas – nuo žodžio „tarpinė“
Būtent dėl tokių situacijų visą gyvenimą maniau, jog žodis „tarpininkas“ yra kilęs iš žodžio „tarpinė“. Tarpinė tarp muitinės, vežėjo ir kliento. Ta guminė detalė, kuri sugeria visą spaudimą iš abiejų pusių, kad sistema nepratekėtų. Ir kurią keičia tada, kai ji susidėvi.
Popierius tokiai tarpinei – idealus darbo įrankis. Jis visada kažkur yra „pas kažką“: pas vadybininkę, pas vairuotoją, pas muitinę, pakelėje ant sėdynės. Ir kai jo nėra ten, kur reikia, – kaltas tas, kuris jį paskutinis spausdino.
Tai kodėl popierius vis dar gyvas?
Teisiškai popierius jau seniai nebėra privalomas visur. Papildomas CMR konvencijos protokolas dėl elektroninio važtaraščio (e-CMR) buvo pasirašytas dar 2008 m. Ženevoje, o Lietuvos Seimas jį ratifikavo 2010 m. lapkritį. Tai reiškia, kad elektroninis CMR mūsų šalyje turi tokią pačią teisinę galią kaip ir popierinis jau daugiau nei penkiolika metų. Muitinės deklaravimas taip pat seniai vyksta elektroninėse sistemose.
Ir vis dėlto vairuotojų kabinose popieriaus nemažėja. Mano galva, priežasčių yra kelios:
- Grandinė tokia stipri, kokia jos silpniausia grandis. Užtenka vieno gavėjo, vieno pasienio posto ar vieno draudiko, kuris nori „originalo“, ir visa mašina važiuoja su popieriumi.
- Antspaudo kultas. Daug kur parašas ir antspaudas vis dar suvokiami kaip vienintelis tikras įrodymas. Elektroninis parašas – „kažkas kompiuteryje“.
- Skirtingos sistemos, kurios nekalba tarpusavyje. Siuntėjo ERP, vežėjo TMS, ekspeditoriaus Excel ir Birutės „Viberis“. Kol nėra bendros platformos, popierius tampa vieninteliu universaliu „formatu“, kurį supranta visi.
- Trečiosios šalys. Kai krovinys keliauja už ES ribų, taisyklės ir įpročiai keičiasi, o atsargumo dėlei visi spausdina viską.
- Įprotis. „Visada taip darėme“ – stipriausias logistikos įstatymas, kurio niekas niekada nepriėmė, bet visi laikosi.
Kas keičiasi artimiausiu metu
Gera žinia ta, kad Europa pagaliau ėmėsi ne tik vežėjų, bet ir institucijų. Nuo 2027 m. liepos 9 d. visiškai pradedamas taikyti ES reglamentas 2020/1056, vadinamasis eFTI (elektroninė krovinių vežimo informacija). Nuo tos dienos visų ES valstybių narių kompetentingos institucijos privalės priimti krovinių vežimo informaciją elektroniniu būdu, jei ji pateikiama per sertifikuotas eFTI platformas.
Svarbi detalė: reglamentas įpareigoja institucijas priimti elektroninius duomenis, bet kol kas neverčia verslo jų teikti. Kitaip tariant, 2027 m. liepą popierius neišnyks per naktį. Tačiau pagal dabartinius planus, po vertinimo maždaug nuo 2029 m. gali būti svarstoma ir pareiga įmonėms teikti informaciją skaitmeniniu būdu. O kai pareigūnas kelyje galės pasitikrinti viską telefone, argumentas „reikia popieriaus patikrinimui“ tiesiog nebeteks prasmės.
Kai kurios šalys jau žengia toliau ir elektroninius važtaraščius vidaus vežimams daro privalomus. Tai rodo kryptį: klausimas nebėra „ar“, o „kada pas mus“.
Tai kada pasibaigs popierinių dokumentų era?
Tai apie ką aš? Prisiminiau: kada pasibaigs popierinių dokumentų era?
Mano atsakymas – ji nepasibaigs kokią nors konkrečią dieną. Nebus taip, kad 2027 m. liepos 9-ąją visi vairuotojai iškilmingai sudegins savo segtuvus pakelės laužuose. Popierinių dokumentų era baigsis tada, kai paskutinė grandinės grandis – tas vienas gavėjas, tas vienas postas, ta viena Birutė – nustos jų prašyti. Ir greičiausiai tai įvyks ne dėl technologijų, kurios jau seniai yra, o dėl to, kad popierius taps brangesnis už skaitmeninius sprendimus. Kai prastovos, pamesti raštai ir sekmadienio vakaro skambučiai kainuos daugiau nei sistemos diegimas.
O kol kas siūlau paprastą dalyką kiekvienam, dirbančiam šioje srityje: kitą kartą, prieš spausdindami 1000 lapų komplektą, paklauskite savęs – ir kito grandinės dalyvio – ar tikrai jo reikia popieriuje? Galbūt užteks vieno PDF ir vieno skambučio. Galbūt Birutė vis dėlto pagalvos iš anksto. Ir galbūt kažkur pasaulyje vienu bulvių košės mylėtoju, priverstu valgyti grikius, bus mažiau.
O kaip yra pas jus? Ar jūsų įmonė jau naudoja e-CMR, ar vairuotojai vis dar fotografuoja dokumentus ant lovos? Pasidalinkite komentaruose – įdomu, kiek mūsų dar gyvena popieriaus eroje.
Taip pat skaitykite: Ar dirbtinis intelektas – monstras, kurio mes taip bijome?
Parašykite komentarą