Pastaraisiais metais dirbtinis intelektas tapo viena labiausiai aptariamų temų pasaulyje. Vieni jį vadina didžiausiu žmonijos pasiekimu, kiti – didžiausia grėsme. Vis dažniau galima išgirsti sakant:

“Dirbtinis intelektas atims žmonių darbus.”
“Robotai pakeis specialistus.”
“Žmogus taps nebereikalingas.”

Ir, jeigu pažvelgtume objektyviai — dalis šių pokyčių jau vyksta.

Šiandien dirbtinis intelektas jau rašo laiškus. Padeda kurti prezentacijas. Analizuoja duomenis. Generuoja marketingo strategijas. Padeda programuoti. Kuria dizainus. Konsultuoja klientus. Net padeda mokiniams atlikti namų darbus.

Tai, kam anksčiau žmogus skirdavo valandas, šiandien gali būti padaryta per minutes.

Ir būtent čia daugeliui gimsta baimė.

Bet ar problema tikrai yra pats dirbtinis intelektas?

Ar tikrai jis yra tas „monstras“, kurio turėtume bijoti?

Žmogus visada siekė dirbti mažiau ir sukurti daugiau

Jeigu pažvelgtume į žmonijos istoriją, pamatytume labai aiškų dėsningumą — žmogus niekada nenorėjo dirbti sunkiau, jeigu galėjo dirbti protingiau.

Pirmieji įrankiai atsirado tam, kad rankų darbas būtų lengvesnis. Ratas atsirado tam, kad būtų galima pervežti daugiau su mažesnėmis pastangomis. Garo mašinos pakeitė šimtus rankų. Gamyklos pakeitė amatininkus. Kompiuteriai pakeitė tūkstančius rutininių procesų.

Ir kiekvieną kartą istorija kartojosi.

Žmonės bijojo.

Bijota, kad technika atims darbo vietas. Kad mašinos pakeis žmones. Kad automatizacija sunaikins profesijas.

Ir iš dalies tai įvyko.

Tačiau kartu atsirado visiškai naujos profesijos, kurių anksčiau net nebuvo galima įsivaizduoti.

Niekas viduramžiais nesvajojo tapti programinės įrangos architektu, duomenų analitiku, UX dizaineriu ar skaitmeninės transformacijos vadovu.

Technologijos niekada tiesiog neatima darbo.

Jos pakeičia taisykles.

Kodėl žmogui šiandien tampa sunkiau?

Yra įdomus mokslinis pastebėjimas — per dešimtis tūkstančių metų vidutinis žmogaus smegenų tūris sumažėjo.

Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti paradoksalu. Juk šiandien mes turime daugiau informacijos nei bet kuri kita karta istorijoje.

Tačiau būtent čia slypi atsakymas.

Ankstyvasis žmogus gyveno mažose bendruomenėse, kur kiekvienas turėjo gebėti atlikti daugybę funkcijų: medžioti, gintis, orientuotis, statyti, gydyti, kurti įrankius.

Šiandien gyvename visiškai kitokiame pasaulyje.

Mes gyvename milžiniškame sociume, kuriame egzistuoja specializacija. Kiekvienas iš mūsų dažniausiai tampa vienos srities specialistu.

Ir problema ne ta, kad dirbtinis intelektas tampa protingesnis.

Problema ta, kad konkurencija tarp žmonių tampa milžiniška.

Jeigu tavo darbą gali atlikti dar tūkstantis žmonių — tu tampi pakeičiamas.

Jeigu tavo darbą gali atlikti algoritmas — tu tampi pažeidžiamas.

Todėl šiandien nebeužtenka būti „pakankamai geru“.

Vidutinybė tampa pavojinga pozicija.

Kas iš tiesų išnyks?

Manau, kad artimiausiais metais išnyks ne žmonės.

Išnyks neefektyvumas.

Išnyks mechaninis mąstymas.

Išnyks darbas, kuris nereikalauja kūrybos, strategijos, empatijos, lyderystės ar gebėjimo priimti sudėtingus sprendimus.

Visa tai perims automatizacija, robotika ir dirbtinis intelektas.

Ir tai nėra katastrofa.

Tai natūrali evoliucija.

Ką daryti žmogui?

Atsakymas, mano akimis, labai paprastas.

Mokytis.

Ne kartą per metus. Ne tada, kai atsiranda problema.

Nuolat.

Mokytis valdyti technologijas. Mokytis suprasti sistemas. Mokytis dirbti su duomenimis. Mokytis komunikuoti. Mokytis kurti vertę.

Nes ateityje laimės ne tas, kuris dirba sunkiausiai.

Laimės tas, kuris greičiausiai prisitaiko.

Mes nebegalime konkuruoti su dirbtiniu intelektu jo žaidime.

Turime išmokti kurti savo.

Dirbtinis intelektas nėra žmonijos pabaiga.

Tai tik dar vienas etapas žmonijos istorijoje.

Ir klausimas šiandien jau nebe „Ar dirbtinis intelektas ateis?“

Jis jau čia.

Tikrasis klausimas yra kitas:

Ar mes pasiruošę augti kartu su juo?