Emilis Minkevičius

Logistikoje galioja paprasta taisyklė: kroviniai juda ten, kur procedūros yra aiškios, greitos ir prognozuojamos.

Tai nėra teorija. Tai yra praktika, kuri kiekvieną dieną lemia milijonų eurų vertės krovinių judėjimą per Europą.

Todėl kiekvienas sprendimas, kuris daro muitinės procesus sudėtingesnius, ilgainiui pradeda veikti ne tik dokumentų srautus, bet ir visą šalies konkurencingumą logistikos sektoriuje.

Vienas iš tokių sprendimų Lietuvoje pastaraisiais metais tapo BAP delegavimas.

Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip techninis administracinis pakeitimas – dar viena procedūrinė detalė muitinės sistemoje. Tačiau praktikoje tokie sprendimai niekada nebūna tik techniniai. Jie tiesiogiai veikia tai, kaip Lietuva atrodo tarptautinio verslo akyse.

Ir čia atsiranda problema.

Tokie sprendimai dažnai vertinami tik iš kontrolės ar procedūrų pusės. Administracinė logika paprastai skamba taip: sustiprinsime kontrolę, sutvarkysime procesus, sumažinsime rizikas.

Tačiau logistika veikia kitaip nei administracinės sistemos.

Verslas vertina ne tik kontrolę, bet ir efektyvumą. O kai procesas tampa sudėtingesnis, mažiau aiškus ar sunkiau prognozuojamas – verslas paprasčiausiai pasirenka kitą kelią.

Lietuvos įmonės dažniausiai prisitaiko. Vietinis verslas išmoksta dirbti su sudėtingesnėmis procedūromis, papildomais dokumentais ir ilgesniais procesais. Atsiranda daugiau koordinavimo, daugiau darbo rankomis, daugiau interpretacijų.

Sistema tampa sunkesnė, bet ji vis dar juda.

Tačiau užsienio partneriai į tokius pokyčius reaguoja visiškai kitaip.

Tarptautiniam ekspeditoriui ar gamintojui Lietuva nėra vienintelė pasirinkimo galimybė. Europos Sąjungoje yra šimtai logistikos centrų, per kuriuos galima atlikti importo, eksporto ar tranzito procedūras.

Jei vienoje šalyje procesas tampa sudėtingesnis, verslas nebandys jo suprasti ar prisitaikyti. Jis paprasčiausiai perkels operacijas kitur.

Ir tokių alternatyvų tikrai netrūksta.

Lenkija ir Latvija jau seniai aktyviai konkuruoja dėl regiono krovinių srautų. Abi šalys investuoja į infrastruktūrą, terminalus ir logistikos centrus, o jų muitinės procesai dažnai yra paprastesni ir labiau prognozuojami.

Kai verslas pradeda rinktis kitą maršrutą, kroviniai tiesiog pradeda judėti per kitas šalis.

Tačiau kartu su kroviniais iš Lietuvos iškeliauja ir ekonominė vertė.

Kiekvienas krovinys sukuria visą ekonominę grandinę: muitinės deklaravimo paslaugas, terminalų operacijas, sandėliavimo darbus, transporto paslaugas, dokumentų tvarkymą ir daugybę kitų veiklų.

Kai krovinys deklaruojamas Lenkijoje ar Latvijoje, visa ši vertė lieka ten.

Lietuva praranda ne tik muitinės mokesčius. Prarandamos ir pajamos, kurias generuoja logistikos sektorius – muitinės tarpininkai, ekspeditoriai, terminalai, transporto įmonės, sandėliai.

Ilgainiui tai pradeda veikti ir darbo rinką.

Logistikos sektorius Lietuvoje sukuria tūkstančius darbo vietų – nuo muitinės brokerių ir deklarantų iki sandėlių darbuotojų, vairuotojų ir terminalų operatorių. Kai krovinių srautai mažėja, mažėja ir šių darbo vietų stabilumas.

Tai nėra teorinė grėsmė. Tai yra natūrali ekonominė reakcija į mažėjančius srautus.

Verslas tokiomis sąlygomis pradeda ieškoti kitų sprendimų.

Kai kurios lietuviškos įmonės jau dabar plečia savo veiklą už Lietuvos ribų. Atsiranda biurai Lenkijoje ar Latvijoje, deklaravimo procesai perkeliami į kitų šalių sistemas, operacijos vykdomos per kitus terminalus.

Tai nėra lojalumo ar patriotizmo klausimas.

Tai yra verslo logika.

Įmonės negali sau leisti dirbti mažiau efektyvioje sistemoje, jei šalia yra paprastesnių ir greitesnių alternatyvų.

Paradoksalu, bet tokie procesai dažnai prasideda nuo sprendimų, kurie buvo priimti siekiant „sutvarkyti“ sistemą arba sustiprinti kontrolę.

Tačiau logistikoje per didelis reguliavimas labai greitai pradeda veikti prieš pačią sistemą.

Kuo sudėtingesnės procedūros, tuo mažiau patraukli tampa visa logistikos aplinka. O kai aplinka tampa mažiau patraukli – kroviniai pradeda rinktis kitus maršrutus.

Ir kai kroviniai išeina, juos sugrąžinti yra daug sunkiau nei juos prarasti.

Todėl priimant sprendimus muitinės ir logistikos srityje būtina matyti platesnį paveikslą. Kiekvienas procedūrinis pakeitimas turi ne tik administracinį, bet ir ekonominį poveikį.

Nes logistikoje galioja viena labai paprasta taisyklė:

Jei procedūra sudėtinga – krovinys važiuos kitur.