Emilis Minkevičius

2025 metais Lietuvos muitinė atmetė 18 619 deklaracijų.
Tuo pačiu laikotarpiu buvo pradėtos 1 256 administracinės teisenos.

Abu skaičiai yra dideli.

Esminis klausimas – ne jų tarpusavio santykis.
Esminis klausimas – ar jie apskritai turėjo būti tokie dideli.

Ar 18 619 deklaracijų tikrai turėjo būti atmestos?
Ar 1 256 atvejais tikrai reikėjo pradėti administracines teisenas?
Kiek iš šių sprendimų buvo objektyviai būtini, o kiek – procedūrinio pertekliaus rezultatas?

Kada deklaracijos atmetimas yra pagrįstas?

Deklaracijos atmetimas nėra savaime blogas veiksmas.
Jis būtinas, kai:

• pateikti akivaizdžiai klaidingi duomenys;
• trūksta esminių dokumentų;
• pažeidžiami formalūs reikalavimai;
• deklaracija neatitinka teisinių normų.

Tokiais atvejais atmetimas yra logiškas ir pagrįstas procesinis sprendimas.

Tačiau jei atmetimas tampa dažnu pasirinkimu ir tais atvejais, kai trūkumai yra ištaisomi ar interpretacinio pobūdžio, jis ima veikti kaip:

• papildomas ciklas;
• papildoma rizika;
• papildomas neapibrėžtumas.

Masinis atmetimas gali signalizuoti dvi skirtingas situacijas:

1. Verslas sistemingai daro klaidas.
2. Sistema sistemingai vengia galutinio sprendimo.

Abi versijos yra rimtos. Abi reikalauja analizės.

Kada teisena yra būtina?

Administracinė teisena turi aiškų tikslą – reaguoti į galimus teisės pažeidimus.

1 256 teisenos per metus nėra mažas skaičius.

Jei jos pagrįstos realiais pažeidimais – tai rodo aktyvią kontrolę.
Jei dalis jų pradedamos formaliai, siekiant procesinio apsidraudimo – tai jau sisteminis klausimas.

Teisena yra brangus instrumentas:

• ji užima institucijos resursus;
• reikalauja dokumentavimo;
• sukuria ginčo potencialą;
• generuoja teisinį neapibrėžtumą verslui.

Todėl ji turėtų būti taikoma ten, kur tai būtina, o ne ten, kur tai paprasčiausia ar saugiausia.

Ar sistema generuoja per daug procesinių įvykių?

18 619 atmetimų ir 1 256 teisenos – tai daugiau nei 19 000 procesinių įvykių per metus.

Kiekvienas iš jų reiškia:

• papildomą laiką;
• papildomą administracinę apkrovą;
• papildomą komunikaciją;
• papildomą kaštų elementą tiek verslui, tiek pačiai institucijai.

Jei tokie mastai tampa norma, verta klausti:

Ar problema slypi verslo kokybėje?
Ar problema slypi sprendimų priėmimo modelyje?
Ar problema slypi teisės aktų sudėtingume?
Ar problema slypi paskatų struktūroje?

Be šios analizės skaičiai lieka tik statistika.

Kiek jų buvo iš tiesų objektyviai būtini?

Tai svarbiausias klausimas.

Ne kiek buvo.
O kiek turėjo būti.

Kiek iš 18 619 atmetimų:

• buvo neišvengiami;
• buvo formalūs ir lengvai ištaisomi;
• buvo koreguojami be esminio turinio pakeitimo;
• buvo pakartotiniai dėl tų pačių priežasčių?

Kiek iš 1 256 teisenų:

• baigėsi realiomis sankcijomis;
• buvo nutrauktos;
• buvo susijusios su interpretaciniais ginčais;
• buvo susijusios su techniniais netikslumais?

Jei didelė dalis atmetimų ir teisenų baigiasi be esminio rezultato, tai rodo ne kontrolės efektyvumą, o procesinį triukšmą.

Procesinis triukšmas yra brangus.

Procedūrinė gynyba vietoje sprendimo?

Moderniose viešojo sektoriaus organizacijose dažnai susiformuoja vadinamoji gynybinė administravimo kultūra.

Ji pasižymi tuo, kad:

• sprendimai priimami atsargiai;
• interpretacijos siaurinamos;
• atsakomybė fragmentuojama;
• rizika perkeliama atgal procesui.

Tokioje aplinkoje atmetimas ir teisena gali tapti saugiausiais instrumentais.

Ne todėl, kad jie visada būtini.
O todėl, kad jie mažina individualią riziką.

Tai nėra personalinis klausimas.
Tai organizacinės elgsenos klausimas.

Kai procesas tampa svarbesnis už rezultatą, institucija pradeda administruoti riziką, o ne spręsti klausimus.

Ekonominis efektas – nematomas, bet realus

Kiekvienas atmetimas reiškia:

• stovintį transportą;
• sandėliavimo išlaidas;
• užšaldytas apyvartines lėšas;
• sutrikusį tiekimo grafiką.

Kiekviena teisena reiškia:

• teisinį neapibrėžtumą;
• reputacinę riziką;
• papildomas konsultacijų išlaidas;
• vidinius resursus ginčui valdyti.

Jei sistema generuoja daugiau nei 19 000 tokių situacijų per metus, tai tampa makroekonominiu veiksniu.

Tai jau ne tik muitinės statistika.
Tai verslo aplinkos kokybės klausimas.

Kaip tai galima paaiškinti?

Sąžiningumo dėlei reikia pripažinti: muitų teisė yra sudėtinga.

Tarifinė klasifikacija, muitinė vertė, kilmės taisyklės, sankcijų režimai – tai sritys, kuriose egzistuoja interpretacinė erdvė.

Tačiau sudėtingumas pats savaime nepateisina masiškumo.

Sudėtingoje sistemoje dar svarbiau:

• vienoda praktika;
• aiškūs metodiniai išaiškinimai;
• sprendimų prognozuojamumas;
• nuoseklus standartų taikymas.

Jei sudėtingumas virsta masiniais procesiniais įvykiais, reiškia, sistema nesuvaldo savo sudėtingumo.

Kontrolės efektyvumas matuojamas ne kiekiu

Kontrolė nėra matuojama tuo, kiek atmetimų ar teisenų buvo inicijuota.

Efektyvi kontrolė pasižymi tuo, kad:

• realūs pažeidimai identifikuojami tiksliai;
• nereikšmingi trūkumai išsprendžiami greitai;
• interpretaciniai klausimai standartizuojami;
• procesų ciklų skaičius mažėja.

Jei tiek atmetimų, tiek teisenų skaičius yra didelis, tai gali reikšti:

• aukštą pažeidimų lygį;
• arba aukštą sistemos trintį.

Be gilesnės analizės neįmanoma žinoti, kuris iš šių scenarijų artimesnis tiesai.

Tačiau mastas savaime kelia klausimą.

Ko trūksta diskusijoje?

Trūksta kokybinių rodiklių.

Ne kiek buvo atmesta.
O:

• kiek atmetimų buvo pakartotiniai dėl tų pačių priežasčių;
• kiek teisenų baigėsi be sankcijų;
• kiek sprendimų buvo pakeista aukštesnėje instancijoje;
• kiek kartų analogiškos situacijos buvo sprendžiamos skirtingai.

Šie duomenys parodytų, ar skaičiai atspindi tikslumą, ar perteklinę reakciją.

Pagrindinis klausimas

18 619 atmetimų ir 1 256 teisenos nėra savaime blogi ar geri skaičiai.

Tačiau jie kelia fundamentalią abejonę:

Ar sistema veikia taip, kaip turėtų?
Ar deklaracijos atmetamos tik tada, kai tai būtina?
Ar teisenos pradedamos tik tada, kai realiai nustatomas pažeidimas?
Ar dalis šių procesinių veiksmų yra gynybinės administravimo kultūros rezultatas?

Kol neturime atsakymų į šiuos klausimus, skaičiai lieka tik statistika.

Tačiau statistika gali būti ir simptomas.

Sprendimų kultūra nėra techninis klausimas.
Tai konkurencingumo klausimas.
Ir galiausiai – pasitikėjimo klausimas.